O ta istorija... Reikėjo mums parašyti rašinį Vasario 16-tosios proga. Sėdėjau, dėliojau mintis, viską dariau labai nuoširdžiai, ir tai užtruko tikrai ne dešimt minučių, ir ne vieną valandą... Rašinį reikėjo atiduoti arba lietuviu kalbos mokytojai, arba istorijos mokytojai, nes geriausieji turėjo būti publikuoti specialioje lentoje mokyklos bibliotekos skaitykloje. Žinoma, kiaulystės dėsnis pasiteisino. Ir su kaupu. Lituanistė susirgo, todėl rašinį teko atiduoti istorijos mokytojai, o to labiausiai bijojau. Jos dukra buvo mano bendraklasė, klasės lyderė. Galima sakyti tai ji sprendė, kurie rašiniai patiks ton lenton, žinoma, kad nenustelbtų jos kūrybos. Aš nesitikėjau, kad maniškis bus publikuojamas, bet... Kitą dieną, užėjusi skaityklon nustebau lentoje, matomiausioje vietoje prisegtą MANO rašinį. Buvo labai malonu, gaila tai truko labai trumpai... Perskaičiusi truputį stilistiškai paredaguotą rašinį po juo pamačiau...tos bendraklasės pavardę! Likau stovėti it stabo ištikta. Šokas ir ta juntama nuoskauda mane tiesiog suparalyžavo. Mano draugė, su kuria mokykloje niekada nesiskirdavome, reagavo kiek ramiau. Grąžinusi mane realybėn patarė, ne liepė nueiti pas istorijos mokytoją ir viską išsiaiškinti, tvirtino jei reikės ir kitiems mokytojams patvirtisianti, kad tai buvo mano mintys, kad matė kiek laiko sėdėjau prie to rašinio... Bet aš tada jau nieko nenorėjau, nebenorėjau ir teisybės ieškoti. Nebeturėjau tam jėgų. O be to, ką iš to būčiau gavusi? Juk ne ranka, o iš karto kompiuteriu rašiau tą rašinį. Be to juodraščio neišsaugojau, tai ir jokių įrodymų neturėjau... Teko susitaikyti su šia nuoskauda, bet sau prisiekiau, kad gerbsiu autorių teises, jų darbą ir kūribines mintis, kad pirmenybę teiksiu originaliems kūriniams. Taip ir darau. Jau 8 metus :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą